Avarinė tarnyba: 0 800 20 000 | +370 37 313 592
Avarinė tarnyba: 0 800 20 000 | +370 37 313 592
Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal dydį bei reikšmę Lietuvos miestas. Jo geografinė padėtis turėjo didelės įtakos miesto istorinei raidai. Žalios kalvos, platusis Nemunas ir sraunioji Neris sudaro nepaprastai gražų Kauno ir jo apylinkių vaizdą.
Pav. 1 Archeologinės iškasenos rodo, kad Kauno apylinkėse žmonės gyveno jau maždaug prieš 9 tūkst. metų. Metraščiuose Kaunas pirmą kartą minimas 1014 m.
Nepaliaujamos kovos trukdė miestui augti ir tik po Žalgirio mūšio, sutriuškinus kryžiuočių ordiną, prasidėjo ramesnis miesto gyvenimas. Puikūs vandens keliai Nemunu ir Nerimi padėjo vystytis prekybai. Kaunas greitai pasidarė žymus administracinis ir ekonominis Lietuvos centras. Miestas pradėjo plėstis ir turtėti. Jau XVI a. pradžioje Kauno pirkliai pradėjo galvoti apie geriamojo vandens tiekimą į savo gyvenamuosius namus.
Bėgant metams, Kaunas iškentėjo ne vieną didelę epidemiją. Tik XIX a. pabaigoje tuometinė miesto valdyba dėl nepakenčiamos sanitarinės būklės 1878 m. įrengė 6 kastinius viešojo naudojimo šulinius įvairiose miesto vietovėse (Rotušės a., senajame turguje, prieš miesto kapines, teatrą, Karmelitų rajone, Žaliakalnyje ir Žemuosiuose Šančiuose).
Pav. 2XVI a. viduryje, kada Žaliakalnyje tarp Pakalnės ir Mackevičiaus gatvių buvo surasti trys švaraus vandens šaltiniai, buvo pradėta Kauno medinio savotekinio vandentiekio statyba. Iš minimų
vandens šaltinių mediniais vandentiekio vamzdžiais vanduo nutekėdavo į Kauno miesto rotušę,
karčiamas ir pirklių namus. Deja, karai ir gaisrai šį vandentiekį sunaikino.
Amžius trukusio vandentiekio istorijos pradžia veda į XVI a.
Pirmajam pasauliniam karui nutraukus Kauno magistrato užmojus suprojektuoti Kauno vandentiekį ir kanalizaciją, viltys atgimė 1918 m.
1921m. įsteigus Kauno savivaldybės naujų įmonių skyrių, archyvuose dūlėję projektai vėl ištraukti į dienos šviesą.
1922 m. įvyksta ypatingų inžinierių pasitarimas, kuriame dalyvauja ir S. Kairys. Dėka inžinieriaus S. Kairio pastangų vokiečių profesorius J. Briksas pataria vandens ieškoti Neries upės slėnyje.
1928 m. Eiguliuose įrengiama 10 artezinių šulinių.
1928 m. vasario 28-ąją kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas pašventina vandenvietę. Tų pačių metų pabaigoje paklojama 4 km 143 m magistralinio vandentiekio vamzdžių.
1929 m. gruodžio 15 d. iškilmingai paleidžiamas Eigulių vandenvietės pirmasis įrenginys. Tą pačią dieną Rotušės aikštėje iš pirmojo hidranto ištrykšta ir skaidrus vanduo.
Kaune buvo pradėtas tiekti vanduo - iš pirmosios Eigulių vandenvietės sifono linijos ir iš pirmųjų 10 gręžinių. Dirbo vienas 30m3/val. našumo siurblys. Vandentiekio vamzdžių paklota 14 km 392 metrai. Elektros energija Eigulių cvandentiekio stočiai buvo tiekiama iš miesto 15 kV oro linijos.
Prie Eigulių stoties buvo įrengta dyzelinė 585AI galingumo elektros stostis.
Eigulių vandentiekio stočiai sutiko tiekti el. energiją iš Petrašiūnų elektros stoties. Vokiečių okupacijos metais miesto vandentiekio tinklų bei Eigulių vandentiekio stoties plėtimas sustojo. Dėl 1942 m. ir 1943 m. pasireiškusio vandens trūkumo mieste prie antros sifono linijos galo buvo gręžiami nauji gręžiniai.
Eigulių stotis ir Žaliakalnio rezervuaras buvo susprogdinti. Stoties darbuotojų didelio ryžto dėka per 22 įtempto darbo dienas vamzdynai buvo sumontuoti, siurblinės įrengimai atstatyti, atstatytas elektros energijos tiekimas ir vanduo paleistas vartotojams.
Ir toliau buvo vykdomi stoties pastatų atstatymo ir įrengimų plėtimo darbai. Darbus sutrukdė netikėtas įvykis: pavasario potvynio metu Neries upės ledai užsikimšę ties Varnių gatve ir apsėmę Eigulių vandens šaltinių ir stoties teritorijas. Buvo apsemti gręžiniai, centrinis šulinys, reikėjo imtis priemonių, kad vanduo nebūtų užkrėstas užkrečiamųjų ligų bakterijomis. Tam tikslui buvo pastatytas laikinas pastatas ir įrengti vandens dezinfekavimo chlorkalkėmis įrengimai. Nuo to laiko prasidėjo pastovus vandens dezinfekavimas suskystintu chloru.
Pastatyta pirmoji magistralinė linija nuo Kleboniškio iki Eigulių stoties centrinio šulinio, pragręžus naujus gręžinius ties Kleboniškiu, jie prijungti prie šios magistralinės linijos.
Pagal buvusio tresto valdytojo V. Stulgaičio pasiūlymą prakastas kanalas ties I sifono linija Neries upės vandens priartinimui prie gręžinių. Kanalo statyba, kad vanduo pratekėtų, užbaigta 1964 m.
Buvo įrengtas pirmas infiltracijos baseinas prie II sifono linijos, o 1964 m. paleistas II baseinas. Į šiuos baseinus vanduo buvo paduodamas iš Neries upės.
Eigulių vandenvietėje veikia 74 gręžiniai. Vandenvietė patiekia 10,0 t.m3 /p vandens. Iš šios vandenvietės vanduo tiekiamas Vilijampolės, Šilainių gyv. rajonams, Domeikavos, Sargėnų gyvenvietėms, taip pat žemutinei miesto daliai.
Vasario mėn. 13 d. į tinklus buvo paduotas vanduo iš naujos – Kleboniškio vandenvietės. Šios stoties elektromontažinius darbus atliko patys vandentiekio ir kanalizacijos valdybos darbuotojai. Ši stotis vandenį ėmė taip pat iš gręžinių, įrengtų tame pačiame Neries upės slėnyje kaip ir Eigulių vandentiekio stotis tik arčiau Kleboniškio kaimo. Vanduo iš gręžinių taip pat surenkamas sifono linijomis, tik šioje stotyje siurbliai vandenį tiesiog siurbia iš sifono linijų, be tarpinio surinkimo šulinio. Kleboniškio vandenvietėje dviejose sifono linijose eksploatuojama 17 gręžinių. Stotis vidutiniškai paduoda 5,0 t.m3/p vandens. Vandenvietės patvirtintos vandens atsargos 13 t.m3/p pagal A kategoriją.
Vasario mėn. 4 d. pradėta eksploatuoti antroji magistralinė linija, per kurią vanduo paduodamas iš Kleboniškio stoties diukeriu per Neries upę. Iš Kleboniškio vandenvietės aptarnaujami Domeikavos, Vilijampolės rajonai. Kleboniškio vandenvietėje eksploatuojama 10 gręžinių. Jos projektinis našumas apie 11 t. m3/p. Vandenvietė vidutiniškai paduoda apie 5,2 t. m3/p vandens.
Iš Vičiūnų vandenvietės vanduo tiekiamas Panemunės ir Aukštosios Panemunės rajonams. Šios vandenvietės projektavimo darbai buvo pradėti 1956 m. ir baigti 1958 m. Buvo suprojektuota Vičiūnų vandenvietės gręžiniai, t.y. pirmasis pakėlimas, kuris užima 60 ha plotą, 8 gręžiniai, kurių vidutinis gylis 32 m, vidutinis debitas 120 m3/val. Taip pat suprojektuota II pak. stotis, kur vandens dezinfekavimas buvo numatytas chloru ir bakteriocidinėmis lempomis, taip pat 2 vandens rezervuarai po 500m3 talpos.
Iš Vičiūnų vandenvietės vanduo tiekiamas Panemunės ir Aukštosios Panemunės rajonams. Šios vandenvietės projektavimo darbai buvo pradėti 1956 m. ir baigti 1958 m. Buvo suprojektuota Vičiūnų vandenvietės gręžiniai, t.y. pirmasis pakėlimas, kuris užima 60 ha plotą, 8 gręžiniai, kurių vidutinis gylis 32 m, vidutinis debitas 120 m3/val. Taip pat suprojektuota II pak. stotis, kur vandens dezinfekavimas buvo numatytas chloru ir bakteriocidinėmis lempomis, taip pat 2 vandens rezervuarai po 500m3 talpos.
Pirmieji gręžiniai buvo pradėti eksploatuoti 1961 m. liepos mėn. 6 d., tai gręžiniai 1 ir 2 su bendru 180 m3/val. debitu, 1962 m. pradėta eksploatuoti 3 ir 4 gręžiniai su panašiu debitu, o 1963 m. pavasarį pradėti eksploatuoti visi likusieji keturi gręžiniai.
Į bendrą sistemą buvo įjungta Vičiūnų vandentiekio stotis. Jos pajėgumas 18,0 t.m3/p. Patvirtintos atsargos 53 t.m3/p (pagal A kategoriją, 33,0 t.m3/p, pagal B kategoriją 20,0 t.m3/p.). Vičiūnuose vanduo tiekiamas iš artezinių gręžinių, kuriuose įrengti siurbliai. Šių siurblių pagalba vanduo paduodamas į II-ro pakėlimo stotį.
Kaunas toliau plečiasi, miesto pramonė didino pajėgumus, jaučiamas vandens trūkumas. 1972-1973 m. skiriamos lėšos naujam eksperimentiniam įrenginiui – spinduliniam gręžiniui tyrinėti bei projektuoti. Tai buvo povaginio - spindulinio tipo gręžinys, kur vanduo paimamas horizontalių spindulių – vamzdžių pagalba iš po Nemuno vagos. Vandenvietės našumas padidėjo apie 30 t.m3/parą vandens.
Be minimos stoties buvo suprojektuota ir paklota vandentiekio linija Ø 600 mm iki Panemunės tilto ir Ø 400 mm vandentiekio linija sujungta su dabartine Vičiūnų vandentiekio stotimi. Ši eksperimentinė vandentiekio stotis buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir visoje vakarinėje Europos dalyje.
Spindulinio įrenginio projektavimą vykdė MSPI Kauno filialo specialistai, bendradarbiaudami su Lietuvos geologijos instituto, Vilniaus hidrogeologijos ekspedicijos ir Kauno teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos darbuotojais. Statybą vykdė statybos montavimo tresto „Kauno statyba” 5-oji statybos montavimo valdyba. Horizontalias drenas įrengė Vilniaus hidrogeologijos ekspedicija, pasitelkus sukamojo gręžimo būdą bei pritaikė naują technologiją, betarpiškai išgręžiant į vandeningą sluoksnį filtrus-drenas, kuri dar nebuvo taikoma panašių darbų praktikoje.
Pagrindiniai konsultantai buvo Lietuvos Geologijos Mokslinio Tyrimo instituto geologijos-minerologijos mokslų kandidatai J. Diliūnas ir V. Juodkazis.
Stoties bei tranzitinių vandentiekio linijų projektavimo darbus vykdė Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialas.
Šiuo metu esamos Vičiūnų vandenvietės pajėgumas 20.0 t.m3/p.
Petrašiūnų vandentiekio istorija prasidėjo 1957 m. Tuo metu buvo paleisti 3 gręžiniai. Petrašiūnų vandenvietei tuo metu reikėjo aprūpinti vandeniu tik Petrašiūnų gyvenvietę, kuri išaugo dėl Kauno hidroelektrinės statybos. 1956 m. prie Petrašiūnų kapinių išgręžti 3 gręžiniai. 1957 m perduoti Kauno hidroelektrinės direkcijai. Šie pirmieji gręžiniai davė tik 70m3/val vandens ir tuo metu Petrašiūnų gyvenvietės aprūpinimas vandeniu buvo iš dalies išspręstas. Vanduo į Kauno hidroelektrinę ir gyvenvietę buvo paduodamas taip: Pažaislio miške aukščiausioje vietoje buvo pastatyti du geriamo vandens rezervuarai po 400 m3. Gręžinius su rezervuarais jungė dvi plieninių vamzdžių spaudžiamosios linijos Ø 200 mm. Iš rezervuarų vanduo savotekiu dviem ketinėmis Ø 250 mm linijomis patekdavo į Petrašiūnų apatinę dalį.
Kauno hidroelektrinė šiuos vandentiekio gręžinius ir linijas perdavė Vandentiekio ir kanalizacijos trestui, kuris tapo Petrašiūnų vandenvietės ir HES, o gyvenvietės tinklų tiesioginiu šeimininku. Perėmęs šiuos įrenginius, Vandentiekio ir kanalizacijos trestas turėjo nemaža sunkumų, nes priimti tinklai buvo blogos kokybės, gręžiniai nepajėgūs pilnai aprūpinti gyvenvietės vandeniu. Po pirmo gręžinio remonto paaiškėjo, kad pirmas gręžinys gali patiekti vos 2/3 savo vandens kiekio, nes gręžinio filtro darbinė dalis jau užsinešusi smėliu 95%. Antrasis gręžinys taip pat dirbo nepilnu pajėgumu.
Pažaislio miške dabartinėje vandenvietėje buvo paleistas gręžinys Nr.4, kurio našumas buvo 160 m3/val. Baigus magistralinės vandentiekio Ø 400mm linijos, jungusios Petrašiūnų vandenvietę su 415 kvartalu per dabartinę R. Kalantos gt. atsirado galimybė paduoti vandenį į Baršausko g., kurios aprūpinimas vandeniu tuo metu buvo kritiškoje būklėje. 1963 m naujų gręžinių nebuvo įvesta ir buvo dirbama pilnu pajėgumu su esamais gręžiniais.
Paklotos 2 magistralinio vandentiekio linijos Ø 500 mm, jungiančios Pažaislio vandenvietę su Pramonės rajono antro pakėlimo stotimi.
Įvesta į eksploataciją dar 5 gręžiniai.
Įvesti dar 7 gręžiniai, taip pat pradėta eksploatuoti 415 kvart. II-ro pakėlimo stotis. Labai svarbus įvykis 1965 m. - pradėta eksploatuoti magistralinė vandentiekio linija nuo Petrašiūnų vandenvietės iki Žaliakalnio II pakėlimo stoties rezervuarų, kas pirmą kartą įgalino paduoti vandenį iš Petrašiūnų gręžinių tiesiogiai į Žaliakalnio rezervuarą, o tuo pačiu buvo išspręstas vandens tiekimas Žaliakalniui ir centrinei miesto daliai. Be to, 1965 m. rugpjūčio mėn. 18 d. buvo pradėta eksploatuoti Pramoninio rajono vandentiekio stotis su 2 geriamo vandens rezervuarais. Ši stotis pagrinde aprūpino vandeniu Dirbtinio pluošto gamyklą.
Petrašiūnų vandenvietėje jau dirbo 30 gręžinių ir patiekė po 70 t.m3/parą vandens.
Buvo įvesta II-ra eilė iš 10 gręžinių. Bendras pajėgumas su 50 gręžinių buvo 150,0 t.m3/p vandens
Petrašiūnų vandenvietėje eksploatuojami 53 gręžiniai, patvirtintos vandens atsargos: pagal A kategoriją 123 t.m3/p, pagal B kategoriją 42 t.m3/p. Gręžinių gylis 60-89 m. Vandenvietės pajėgumas 132,0 t.m3/p.
Kauno Pramoninės statybos projektavimo institutas suprojektavo Žaliakalnio ir Petrašiūnų rajono pramonės įmonių gamybinį vandentiekį. Pagrindinis gamybinio vandentiekio užsakovas buvo Radijo gamykla.
Gamybinis vandentiekis pradėtas statyti 1973 m. ir baigtas 1977 m. Į gamybinio vandentiekio kompleksą įėjo: paėmimo įrenginiai, tranzitinės linijos, antro pakėlimo vandentiekio stotis ir paskirstomosios vandentiekio linijos iki vandens vartotojų. Vandens paėmimo įrenginiai buvo suprojektuoti ir pastatyti už Pažaislio ant Kauno marių kranto ir vadinti pirmo pakėlimo vandentiekio stotimi. Tarp vandens paėmimo įrenginių ir vandens skaidrinimo stoties buvo paklotos dvi tranzitinės vandentiekio linijos Ø 600 mm. Nuo minėtų linijų paklotos dvi vandentiekio linijos-atsišakojimai Ø 600 mm iki Kauno termofikacinės elektrinės.
Vandens skaidrinimo stotis buvo sublokuota su antro pakėlimo stotimi. Skaidrinimo stotyje sumontuoti trys mikrofiltrai. Antro pakėlimo stotyje buvo sumontuoti greitaeigiai spaudiminiai filtrai vandens skaidrinimui ir siurbliai. Šių siurblių pagalba vanduo paduodamas į greitaeigius spaudiminius filtrus ir spaudimu būdavo paskirstomas į pramonės įmonių gamybinio vandentiekio tinklus. Projektinis gamybinio vandentiekio pajėgumas buvo 62,0 t.m3/parą.
Gamybinis vandentiekis per parą patiekdavo Kauno pramonės įmonėms 18,0 t.m3 vandens.
Gamybinio vandentiekio stotis buvo parduota ir nuo tada UAB „Kauno vandenys" daugiau jos neeksploatuoja.
Blogėjanti sanitarinė miesto padėtis lėmė centralizuoto vandentiekio įrengimą.
Pirmas pasiūlymas Kauno miesto centralizuoto vandentiekio įrengimui buvo gautas 1891 metais iš Berlyno inž. Pippingo. Jis projektavo miesto aprūpinimą vandeniu iš Nemuno upės ir požeminių šaltinių. Tačiau reikalavo, kad įrengtą vandentiekio įmonę galėtų monopolizuoti 75 metams su garantija, kad kas metus gautų iki 35.000 rub. pajamų.
Miesto valdyba nusprendė, kad tai didelė našta miesto ūkiui ir šiam pasiūlymui nepritarė.
Antras pasiūlymas panašiomis koncesinėmis sąlygomis buvo gautas iš Belgijos inž. Nesterono – Iryžės, kurį 1893 metais miesto valdyba taip pat atmetė.
Priimtinas, miesto valdybos nuomone, buvo trečias pasiūlymas, gautas iš Belgijos inž. Eduardo De-Velco. Pastarasis sutiko:
Pagrindinis Belgijos inž. De-Velco tikslas buvo gerai pasipelnyti. Jis reikalavo:
Šio projekto vertę galima vertinti iš to, kad visa tai buvo daroma paviršutiniškai, nesiremiant skaičiavimais, neatlikus net preliminarinių tyrimų vandens šaltinių galimybėms išaiškinti. Po keleto mėnesių trukusių derybų, 1895 m. lapkričio mėn. miesto valdyba su inž. De-Velcu sudarė notarinę sutartį. Iš archyvuose sutinkamų susirašinėjimų matyti, kad vėliau De-Velco teisės ir pareigos pagal šią sutartį buvo perleistos vietos dvarininkams Čarneskiui ir Venerskiui. Vėliau šie biznieriai miesto valdybai buvo pristatę vandentiekio projektą, kuris net jau buvo patvirtintas tuometinės vidaus reikalų ministerijos, bet jo įvykdyti, matyt dėl blogos kokybės, niekas nepradėjo.
1899 metais pagal sutartį su Varšuvos „Technikinės kontoros” inž. Drževskio ir Ezioranskio buvo sudarytas jau šiek tiek detalesnis Kauno vandentiekio projektas. Jame buvo pateikti atskirų įrengimų techniniai brėžiniai. Tačiau nebuvo tiksliai nustatyta iš kur bus imamas vanduo. Buvo siūloma vandenį imti iš Neries ar Nemuno upių arba ieškoti artezinio vandens. Nebuvo atlikti jokie hidrogeologiniai tyrinėjimai, o apie kokybinį geriamo vandens įvertinimą ir jo tinkamumą nebuvo net užsiminta.
1912 m. miesto valdyba kreipėsi į vokiečių „Bautechnisches” biuro firmos vandentiekio specialistą Lindlejų, kad šis sutiktų ištirti vandentiekio įrengimų galimumus ir sudarytų projektą. Į Kauną šiuo klausimu ayvyko inž. Eigenbrodtas ir Ronne, kurie atliko Kauno miesto bei apylinkių hidrogeologinius tyrimus. Jų nuomone – centralizuotam vandentiekiui vanduo turėtų būti imamas iš požeminių vandens šaltinių, bet dar reikalinga atlikti požeminio vandens paieškas ir tyrimus. Nemuno slėnyje ties Vieškūnų kaimu buvo išgręžti trys gręžiniai. Neanalizuodami šiuose gręžiniuose rasto požeminio vandens kilmės, kiekio, konstatavo, kad šis vanduo yra mineralizuotas.
1913 m. buvo pradėtos vandens resursų vandentiekio statybai paieškos. Buvo atkreiptas dėmesys į Kačerginės, Kvesų ir Dobrovelės vietoves ir į ten esamus vandens šaltinius.
Nors nuo Kauno miesto iki minimų vietovių yra apie 20 km, 1913 m. pabaigoje geologas Airidas tuo klausimu parašė rankraštinę ataskaitą. Joje buvo pateikta kai kuri hidrogeologinė medžiaga apie Kauno rajoną su įvairiais netikslumais, kas suprantama, negalėjo duoti pagrindo galimų vandens resursų išaiškinimui ir jų apibendrinimui. Minėtos firmos specialistai laikė, kad Kauno miesto vandentiekiui vienintelis tinkamo vandens rezervas gali būti Kvesų ir Dobrovėlės vietovių šaltiniai.
Apie 17 metų svarstytas ir vėl išjudintas vandens klausimas, kaip matome, buvo įgavęs lyg ir greitesnį tempą. Nenuostabu, kad dalis įvairios tyrimo medžiagos, sąmoningai slepiamos, buvo sukaupta įvairiose vokiečių firmose, kita gi dalis neapdirbta, neapibendrinta liko gulėti įvairiuose archyvuose.
1914 m. prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas sutrukdė ir Kauno miesto vandentiekio įrengimo darbus. Mieste, kaip karinės tvirtovės ribose, taip vėliau ir vokiečių okupacijos metu, šia kryptimi nebuvo nieko daroma.
1921 m. Kaune priskaitoma iki 60000 gyventojų. Plėtėsi pramonės įmonės ir gyventojų skaičius vis didėjo, kartu su tuo ir blogėjo miesto sanitarinė padėtis. Vis daugiau buvo apteršiami paviršutiniai žemės sluoksniai, iš kurių, naudojant kastinius šulinius žmonės apsirūpindavo vandeniu. Tai dar labiau vertė susirūpinti vandentiekio įvedimo klausimu. Įsteigus atsakingą sektorių, specialistai išstudijavę esamą archyvinę medžiagą teigė, kad nėra jokių duomenų ir vilčių gauti tinkamos kokybės ir reikiamą kiekį vandens iš požeminių sluoksnių.
Vieni siūlė centralizuotam vandentiekiui naudoti Nemuno arba Neries upių vandenį. Kiti įrodinėjo, kad atvirųjų baseinų vandens panaudojimas neekonomiškas, bloga vandens kokybė. Tęsiant požeminio vandens paieškas sumanyta – techninius ir finansinius-sąmatinius skaičiavimus ir išanalizuoti jų įgyvendinimo galimybes.
1922 m. sausio mėn. pradžioje buvo pradėtos derybos su vokiečių firma „Draugija ūkio santykiams su Rytais”. 1922 m. gegužės mėn. buvo pasirašyta sutartis, kurioje pagrindiniai punktai buvo:
Pagal projektą buvo numatyta vandenį imti iš upės, atitinkamai apvalius sėsdintuvuose bei filtruose. Apytikrė projekto įgyvendinimo kaina 1 mln. 700 tūkst. dolerių.
Sudaryta vietinių specialistų komisija, peržiūrėjusi projektą, priėjo išvadą, kad projektas yra tik eskizinio pobūdžio, nerealus ir vykdymui netinka.
Be to, ši komisija pamatė, kad firma nėra pajėgi spręsti Kauno miesto vandentiekio klausimo.
1923 m. specialiai siųstam atstovui į Vokietiją per vokiečių inžinierių sąjungą pavyko užmegzti santykius su vandentiekio – kanalizacijos specialistu inž. dr. Brixu, kuris projektavo vandentiekį Belgrade, Ciuriche ir kitur.
Susipažinęs su šia medžiaga bei vandentiekio projektais , 1924 m. sausio 3-4 d. atvykęs į Kauną, apžvelgęs miesto apylinkes ir teigė, kad jeigu pasitvirtintų geologo Airido preliminarūs tyrimai, kad terciariniai smėliai tikrai praeina Kauną ir turi ryšį su upių vandeniu, vandens gavimo klausimas bus sprendžiamas lengvai. Antruoju atveju, požeminio vandens tektų ieškoti Nemuno ar Neries upių terasose.
1924 m. pradžioje pradėti vykdyti hidrogeologiniai tyrinėjimai minimose vietose.
Remiantis preliminariais duomenimis Kauno vandentiekio projektas bazavosi Neries terasoje ties Eiguliais. Vandenį numatyta imti iš gręžtinių šulinių. Vandentiekio statyba vykdyta savo jėgomis ir miesto lėšomis.
Kauno m. centralizuoto vandentiekio tinklo pirmasis vamzdis buvo paklotas 1928 m. liepos mėn. 20 d. Darbai pradėti nuo dabartinės Eigulių vandentiekio stoties.
Vamzdžiai buvo perkami iš Anglijos „Stanton” firmos. Vamzdžiai ketiniai Ø 400 mm ir 4 m. ilgio. Movos buvo užtaisomos impregnuota virve ir švinu. Vamzdžiai buvo atplukdomi baidokais Nemunu.
Vandentiekio tranšėjos buvo kasamos su išramstymu ir be išramstymo pagal vietos sąlygas. Prie pirmos trasos tiesimo dirbo 25 darbininkai ir vienas partijonas. Tokia darbininkų partija per vieną dieną parengdavo apie 60 m tranšėjos.
Spalio mėn. buvo pristatyta antra kasikų partija, kad paspartintų darbus. 1928 m iki gruodžio mėn. buvo paklota 3 km vandentiekio vamzdžių. Buvo paklota vandentiekio linija nuo Eigulių vandentiekio stoties iki Zanavykų g. kalno.
1929 m. pradėta vandentiekio tinklų statybos darbai Gertrūdos g., Laisvės al., Gedimino g. iki Žemaičių g., Savanorių pr., Valančiaus ir kt. gatvėse.
Iki 1941 m. buvo paklota 87 km vandentiekio tinklų. Karo metu paklota vos 2,7 km tinklų. Nuo 1948-1958 m tinklų statyba nebuvo žymi ir tik po 1959 m pradėta sparčiau statyti magistralines linijas bei kvartalinius vandentiekio tinklus.
Iki II pasaulinio karo įvadai į gyv. namus daugausiai buvo klojami iš švininių arba cinkuotų plieninių vandentiekio vamzdžių. Prijungimas prie gatvės linijos dažniausiai buvo atliekamas balnu. Po karo įvadai buvo klojami iš plieninių cinkuotų arba špižinių vamzdžių, retai kur – necinkuotų. Po karo viršutinių balnų nebuvo iš kur gauti, dėl to prijungimai buvo atliekami šoniniais balnais su įvairiais ventiliais, kurių kokybe nebuvo galima pasigirti.
1963 m. vandentiekio – kanalizacijos trestas pradėjo pats gaminti viršutinius balnus, tačiau nedideliais kiekiais. Buvo pradėta naudoti „Ludlo” tipo sklendės, statomos šuliniuose.
Iki karo buvo statomi požeminiai ir kolonos tipo priešgaisriniai hidrantai. Dažniausiai vokiečių firmos „Ber-Reuter”, nors jie buvo gaminami ir Kauno siaurųjų geležinkelių liejykloje. Dar vėliau buvo pradėta naudoti požeminiai Maskvos tipo priešgaisriniai hidrantai, kurie statomi tik šuliniuose. Šiuo metu Kauno m. tinkluose yra pastatyta 2850 įvairaus tipo hidrantų. Šiuo metu Kauno m. eksploatuojama 1349,08 km vandentiekio tinklų.
Nuo 1997 m. priimta į bendrovės balansą ŽŪU studentų miestelio bei gyvenvietės 11 km vandentiekio tinklų ir vandentiekio bokštas. Taip pat pradėta eksploatuoti Vaišvydavos, Rokų gyvenvietės bei Rokų keramikos gamyklos, o taip pat Kaniukų-Romainių gyvenvietės vandentiekio tinklai. Iš dalies užbaigta vandentiekio linijos statyba Lampėdžiuose Romuvos gt. 1,33 km, Pravienos gt. Palemone 0,4 km.
Pridedamose lentelėse matosi kaip tinklai pasiskirstę pagal paskirtį, diametrą ir vamzdžių medžiagą.
Šiuo metu vandentiekio tinklai klojami ketiniais PONT-A-MOUSSON, WAVIN polietileniniais vamzdžiais, vandentiekio įvadai klojami polivinilchloridiniais (PVC tipo) vamzdžiais. Naudojame prancūzišką, švedišką, lenkišką armatūrą, o taip pat AVK tipo sklendės naujos konstrukcijos, priešgaisriniai hidrantai, užtikrinantys pastovų, nepertraukiamą vandens tiekimą, lengvą jų eksploataciją.
Vandentiekio tinklų eksploatacija, jų remontu bei profilaktika užsiima tinklų eksploatacijos cechas, kuris užtikrina nepertraukiamą geros kokybės geriamo, karšto ir gamybinio vandens tiekimą vartotojui. Centrinė dispečerinė skyriui tiekia informaciją apie vandens tiekimo režimus (slėgius, debitus) mieste, cechas informuoja apie avarijas, tinkluose atliekamus profilaktikos darbus. Naudojant pažangiausią vandens nutekėjimų paieškas ir tinklų TV diagnostikos techniką, nustatomi labiausia susidėvėję tinklai, reikalaujantys kapitalinio remonto ir atstatymo. Tokiu būdu racionaliai naudojamos lėšos pirmiausia atstatant labiausiai susidėvėjusius tinklus. Taip pat skyrius mažina vandens nutekėjimus, trumpina avarijų likvidavimo darbų ir tinklų remonto darbų trukmę.
Sistemingai atliekama tinklų profilaktika, atstatomi labiausia susidėvėję tinklai, ruošiama techninė dokumentacija susidėvėjusių tinklų atstatymui rangovų jėgomis.
Naujos kompiuterinės ir programinės įrangos pagalba pradedama grafinės ir tekstinės informacijos apie miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, konvertavimas iš planšetų į skaitmeninę formą ir, kintant šiai informacijai, nuolat ji atnaujinama.
Kaunas išsidėstęs sudėtingo reljefo teritorijoje. Kad užtikrintų reikiamą vandens spaudimą aukštutinėje miesto zonoje, šiuo metu veikia 13 antro pakėlimo siurblinių, t.sk. viena pramoninio vandentiekio siurblinė.
Žemutinėse terasėse esantiems vartotojams vanduo tiekiamas tiesiogiai iš vandens šaltinių arba savitaka iš kai kurių švaraus vandens rezervuarų. Šiuo metu Kaune yra 22 rezervuarai, kurių bendra talpa 71,05 tūkst.m3 ir 3 pramoninio vandens rezervuarai, kurių bendra talpa 6,0 tūkst.m3.
Vandens slėgimo užtikrinimui veikia 30 trečio pakėlimo siurblinių.
Dabartinės siurblinės teritorija anksčiau buvo taip vadinama „batareika”, kuri yra Kauno tvirtovės likutis. Statant šią stotį pastatas buvo pritaikytas prie vandens rezervuarų, o žemės, pylimo sparnai buvo nukasti ir išvežti arba panaudoti aplink esantiems grioviams užpilti.
Į rezervuarą tilpdavo 800 m3 vandens. Prieš rezervuarą buvo pastatyta sklendžių kamera, kuri ir dabar yra toje pačioje vietoje.
1929 m. į rezervuarą paleido vandenį ir nuo to laiko rezervuaras pradėjo dirbti.
1930 m. buvo pradėta statyti hidroforas – Žaliakalnio vandentiekio stotis. Hidrofore buvo sumontuoti du siurbliai, kurie veikė automatiškai. Nukritus spaudimui įsijungdavo, pakilus spaudimui- išsijungdavo. Hidroforui aptarnauti buvo paskirti du operatoriai, kurie gyveno čia pat hidroforo pastate įrengtuose butuose.
Vandentiekio stotis užbaigta statyti 1933 m. Atidarymo proga skirtame akte rašoma:
1933 m. kovo mėn. 8 d. Žaliajame kalne, Petro Vileišio aikštelėje, ties vandentiekio rezervuaru buvo atidaryta moderni vandentiekio stotis „suprojektuota inž.Stepono Kairio architektūrinė dalis arch.dr. Stasio Kudoko”.
Stotis faktiškai pradėjo veikti 1933 m. vasario mėn. 27 d. 15 valandą.
1938 m. buvo pradėta statyti dabartinis vandens rezervuaras ir gyv.namai. Rezervuaro talpa 6600m3. Rezervuaro nišoje prieš sklendžių kamerą buvo pastatyta skulptoriaus Broniaus Pundziaus skulptūra „Vandens nešėja”. Darbui vadovavo pats autorius.
Baigiantis karui, rezervuaras buvo susprogdintas, o siurblių stotis išliko. Rezervuaras ir sklendžių kamera per 2-3 savaites iš dalies buvo atstatyta, kad miestui būtų galima tiekti vandenį.
Vėliau stotis buvo plečiama, pastatyta nauja transformatorinė (1953 m.).
1967 m stotyje rekonstruoti elektriniai įrenginiai, įrengtas naujas valdymo pultas, stotis automatizuota.
Šiuo metu stotis perpumpuoja vandenį Žaliakalnio rajonui. Stotis persiurbia 5,0-6,0 t.m3/parą vandens.
Stotis pastatyta 1975 m. pagal Miestų statybos projektavimo instituto projektą.
Sudarant Kalniečių rajono išplanavimo projektą, buvo numatyta šiam rajonui tiekti vandenį iš Petrašiūnų vandenvietės per pramonės rajono vandentiekio stotį.
Stoties paskirtis tiekti vandenį naujam Kalniečių rajonui ir visam Žaliakalniui. Kartu suprojektuoti 2 vandens rezervuarai 3000 m3 talpos. 1988 m pastatytas naujas 10000 m3 talpos rezervuaras. Stotis šiuo metu persiurbia 23,0 t.m3/p vandens.
Pradėjus sparčiai augti pramonei, padidėjo vandens poreikis ir Kauno m. Pramoninės statybos projektavimo institutas atliko Žaliakalnio pramonės rajono aprūpinimo vandeniu projektą. Pagal šį projektą pramonės rajono II pakėlimo siurblinė turėjo tiekti vandenį iš Petrašiūnų vandenvietės pramonės rajonui.
Šios stoties, rezervuarų ir magistralinių linijų statybą finansavo Dirbtinio pluošto gamykla. Stotis pradėta eksploatuoti 1965 m rugpjūčio mėn.18 d. Stoties projektinis pajėgumas 20,0 t.m3/p 2 rezervuarai 3000 m3 talpos pradėti eksploatuoti 1965m. 1982 m pradėta eksploatuoti kiti 2 vandens rezervuarai 3000 m3 ir 10000 m3 talpos. Stotis daugiausiai vandenį tiekė Dirbtinio pluošto gamyklai ir kt. pramonės rajono įmonėms. Paskutiniaisiais metais atlikta stoties rekonstrukcija, pagal kurią dalį vandens stotis persiurbia į rezervuarus ir dalį paduoda vartotojams. Šiuo metu siurblinė paduoda vartotojui 10,0 t.m3/p, o į rezervuarus 33,0 t.m3/p vandens.
1961-62 m. pastatytas naujas gyv. kvartalas prie Baršausko g. Pradžioje šiam kvartalui vanduo buvo tiekiamas iš Žaliakalnio siurblinės per Tvirtovės al. magistralinę vandentiekio liniją. MSPI atliko stoties projektą, pagal kurį buvo pradėta 415 kvartalo (Baršausko g.) vandentiekio siurblinės statyba. Vandens trūko. Stoties statyba vyko lėtai. Paklojus magistralinę liniją Kalantos g., vanduo 415 kvart. buvo tiekiamas tiesiogiai iš Petrašiūnų vandenvietės. Tai buvo 1963 m pavasarį.
415-to kvartalo vandentiekio siurblinės statyba užsitęsė ir siurblių stotis su 2000m3 talpos rezervuaru buvo pradėta eksploatuoti tik 1965 m. lapkričio 17 d. 1983 m. pastatytas antras 3000 m3 talpos rezervuaras. Minėta stotis vandeniu aprūpina 415-to kvart. gyv. namus ir dalį A. Šančių rajono.
Šiuo metu stotis nedirba, nes gyv. kvartalą pilnai aprūpina pramonės rajono ir Kalniečių II pakėlimo vandentiekio stotys.
Aleksote ant kalno prie Dariaus-Girėno g. 1939-40 m. buvo pastatyta hidroforinė-siurblių stotis ir požeminiai vandens rezervuarai 1500 m3 talpos. Nors stotyje buvo sumontuoti siurbliai ir kt. įrengimai, stotis nebuvo pradėta eksploatuoti, nes prasidėjo II-asis Pasaulinis karas. Baigiantis karui, stotis buvo susprogdinta. Stoties atstatymo darbai pradėti tik 1947-48 m. Atstatymo darbai buvo baigti 1968 m.
1993 m pastatytas 4810 m3 talpos rezervuaras, 1994 m rekonstruota II pak. stotis Dariaus-Girėno g. pastatytas dar vienas rezervuaras 3888 m3 talpos. Šiuo metu siurblinė persiurbia 4,3 tūkst.m3 vandens.
Vandens tiekimui į viršutinę Aleksoto dalį 1942 m. buvo įrengta laikina nedidelė siurblinė apačioje Veiverių g. prieš Aleksoto tiltą. Ši stotelė siurbia vandenį tiesiog iš tinklo ir paduoda vandenį į kalną ir Minkovskių g. Po karo stotelė buvo praplėsta, sumontuoti nauji siurbliai, pastatyta transformatorinė stotis. Šiuo metu vėl vykdoma stoties rekonstrukcijos darbai.
Numačius statyti naują gyv. rajoną viršutinėje Vilijampolės dalyje – Šilainiuose, Miestų statybos projektavimo institutas suprojektavo siurblinę Apuolės g. Ši stotis ir 2 vandens rezervuarai 2000 m3 talpos buvo pastatyta 1966 m. kartu su Vilijampolės ligoninės pastatymu. Stotis vandenį gauna iš Eigulių vandenvietės per Ø 250 mm ketaus vamzdžiais paklotą vandentiekio liniją. Per šią stotį vandenį gauna Vilijampolės viršutinis rajonas, Sargėnų gyvenvietė.
Kad būtų pagerintas vandens padavimas į Apuolės g. siurblinę, prie „Apvijos” g-klos buvo sumontuotas siurblys. Ši stotis buvo pradėta eksploatuoti 1966 m. 1986 m. pastatytas 8750 m3 talpos rezervuaras ir išplėsta siurblių stotis dėl Šilainių gyv .rajono statybos.
Vilijampolės siurblinė šiuo metu persiurbia 6,2 t.m3/p vandens.
Ši stotis pradėjo veikti 1963 m., iš pradžių su vienu agregatu, pastačius Vičiūnų vandenvietę. Tuometinis debitas buvo 10,0 t.m3/p. 1965 m. stotis automatizuota. Prie stoties pastatyti 2 po 500 m3 talpos vandens rezervuarai. Šiuo metu stotis persiurbia 18,0 t.m3/p vandens.
Pagal instituto „Komprojektas” sudarytą projektą, pastatyta A. Panemunės II pak. vandentiekio siurblinė, kuri pradėjo veikti 1988 m., pastačius Onkologinę ligoninę, kurią vandeniu aprūpina minima stotis. Šalia stoties pastatyti 2 po 500 m3 talpos vandens rezervuarai. Šiuo metu stotis persiurbia 0,3 t.m3/p vandens.
Stotis pradėjo veikti 1984 m. Aprūpina vandeniu Domeikavos gyvenvietę iš Eigulių vandenvietės. Kartu pastatyti ir 2 po 500 m3 vandens rezervuarai. Stotis persiurbia 3,8 t.m3/p vandens. Stotį projektavo MSPI Kauno filialas.
Pagal „Miestprojektas” sudarytą projektą, pastatyta Marvelės II pak. siurblinė, kuri veikia nuo 1996 m. Aptarnauja žemės ūkio universiteto gyvenvietę. Persiurbia 0,7 t.m3/p vandens.
Veikia nuo 1992 m. Aptarnauja Ž. Kaniukų gyvenvietę. Persiurbia 1,68 t m3/p vandens.
Veikia nuo 1974 m. Aptarnauja Rokus. Persiurbia 0,3 t.m3/p vandens.
Stotis pradėjo veikti 1978 m. Kartu su antro pakėlimo siurbline sumontuota vandens skaidrinimo stotis. Antro pakėlimo stotyje yra sumontuoti greitaeigiai spaudiminiai filtrai vandens skaidrinimui ir siurblių agregatai.
Antro pakėlimo siurblių pagalba vanduo paduodamas į greitaeigius filtrus ir likusiu spaudimu paskirstomas į pramonės įmonių gamybinių vandentiekių tinklus.
Prie siurblinės 1978 m. pastatyti 3 rezervuarai po 2000 m3 talpos. Siurblinė šiuo metu persiurbia 5,0-7,0 t.m3/p vandens.
Spaudimo užtikrinimui įvairiose Kauno miesto vietose veikia 20 III-čio pakėlimo siurblinių – hidroforinių. (Iš viso jų yra 30).
Šiuo metu veikiančios hidroforinės perpumpuoja 772,3 m3/parą vandens.
Kaunas iki 16 a. jokios kanalizacijos neturėjo, fekalijos buvo laikomos kiemų išvietėse, o kiti nešvarumai šiukšliaduobėse. Skysti nešvarumai susigerdavo į gruntą ar nutekėdavo kiek toliau į žemesnes apgyvendintas vietas. Ir vienu, ir kitu atveju pati gamta paimdavo sanitaro pareigas.
Atsiradus Kaune mediniam savotekiniam vandentiekiui, lygiagrečiai atsirado ir atskiras kanalizacijos tinklas. Ten, kur nuolydis leido, kanalai buvo tiesiog iškasti žemėje. Vėliau, kuomet šiuos kanalus pradėjo ardyti nutekamieji vandenys ir lietus, jie buvo tvirtinami lentomis.
Ten kur negalima buvo įrengti nutekamųjų kanalų, nešvarūs vandenys buvo nuvedami į 3-4 m. surinkimo duobes. Duobių sienos buvo išmūrytos iš riedulių su kalkiniu skiediniu, o viršus buvo pridengiamas lentomis. Tokio tipo surinkimo duobės buvo rastos tarp Daukšos ir Kumelių gt. kvartalo viduje. Manoma, kad fekalijos iš šių duobių buvo išvežamos vežimais – statinėmis.
Tačiau kadangi atviri kanalai nepasiteisino, buvo pradėta medinės nutekamųjų vandenų kanalizacijos tinklų statyba. Tinklų įgilinimas vidutiniškai 0,6 m. Jie statomi iš pušinių lentų. Šių dengtų bei atvirų kanalų buvo beveik visose Senamiesčio gatvėse kur tik leido reljefas.
Panašaus tipo kanalų buvo paklota ir daug vėliau – 1845 metais.
Bėgo metai ir kasmet aštrėjo miesto sanitarinė būklė. Tuometinė miesto ir gubernijos centro valdyba, matydama nepakenčiamą padėtį pradėjo rūpintis ir centralizuotos kanalizacijos projektavimu. Tam reikalui 1871 m. buvo pradėti vykdyti miesto topografiniai tyrinėjimo darbai.
1910 m. kanalizacijos projektui sudaryti, miesto valdyba sudarė sutartį su tuometiniu garsiausiu kanalizacijos specialistu Europoje, anglų inžinieriumi Viljamu Lindley. Šį klausimą miesto savivaldybė pradėjo spręsti tik 1922 m. vasarą. Miesto tarybos nutarimu ne tik vandentiekio, bet ir kanalizacijos projektavimo darbus pavedama atlikti firmai „David Grove” Berlyne. Miesto savivaldybė pažadėjo firmai duoti koncesiją tas įmones eksploatuoti. Tačiau firma vėluodama atidavė projektą 1923 metais ir neteko koncesijų. Miesto valdyba iš firmos tuos projektus nupirko už 4500 dolerių.
Tais pačiai metais buvo sudaryta technikinė komisija prie miesto valdybos iš inž. St. Kairio, A. Ožinskio ir J. Andriūno. Tos komisijos pirmasis uždavinys buvo peržiūrėti projektą. Projekte rasta daug trūkumų, labiausiai kanalizacijos projektuose. Miesto valdybos kvietimu inž. St. Kairys išvyko į Berlyną dalyvauti projekto perdirbime. Projekto perdirbime taip pat dalyvavo Šarlottenburgo aukšt. technikos mokyklos prof. J. Brix.
1924 m. pavasarį, kai inž. St. Kairys sugrįžo iš Berlyno, vandentiekio ir kanalizacijos komisija buvo pertvarkyta į savivaldybės kanalizacijos ir vandentiekio skyrių.
Miesto valdybos nutarimu, skyriaus vedėjui St. Kairiui buvo paskirtas 1500 Lt mėnesinis atlyginimas, inžinieriams A. Ožinskiui ir J. Andriūnui po 1000 ir 900 Lt. Be jų pirmuosius darbus, įrengiant kanalizaciją, atliko J. Šablevičius, V. Povorotnikas, J. Varenbergis ir kiti.
St. Kairiui vadovaujant skyriaus specialistai rengė darbo brėžinius, rinko ir mokė meistrus, darbininkus, rūpinosi medžiagomis, įranga . Deja, svarbiausia problema, suprantama, buvo pinigai, todėl pirmiausia teko rasti atsakymą į tris klausimus – ar pats miestas turi įgyvendinti šį projektą, ar jį atiduoti koncesininkams, jei statys pats miestas, kur reikės gauti lėšų?
Kauno miesto valdyba ir burmistras J. Vileišis svarstė visus tris variantus – ieškojo ir koncesininkų ir paskolos užsienyje, ir nagrinėjo savas galimybes.
1923 m. kovo mėn. valdyba įgaliojo burmistrą J. Vileišį važiuoti į Londoną ir tartis dėl kreditų. Deja, kredito sąlygos „visuose pasiūlymuose buvo labai sunkios nuo visų jų teko atsisakyti”.
Bet 1924 m. rugsėjo 22 d. bankas suteikė Kauno miesto valdybai vieneriems metams 325 tūkst. litų kreditą, apdraustą paskolos vekseliais. Todėl 1924 m. rugsėjį laikinosios sostinės centre su kastuvais , vežimais ir karučiais pasirodė pirmieji kanalizacijos kanalų tiesėjai.
Kanaunininkas J. Tumas-Vaižgantas, pašventinęs ką tik pradėtą kanalizacijos kolektorių, palinkėjo, kad Dievas laimintų šiuos žmones ir jų darbus.
Projektas buvo skirtas būsimam Kauno miestui, kur planuojama, kad per 20 metų gyventojų skaičius bus didesnis nei 200 000 žm. , pagrindinis tikslas ir buvo nukanalizuoti Senamiestį, centrą ir naująją miesto dalį.
Kanalai buvo klojami iš įvairios medžiagos: keraminiai , betoniniai, gelžbetoniniai, mūriniai, mediniai, asbocementiniai, ketiniai.
Klojant kanalizacijos tinklus buvo susidurta su įvairiais sunkumais. Vienas iš didžiausių sunkumų buvo plaukiojantis smėlis. Vykdant darbus minėtame smėlyje teko pirma šlaito kanalo dugne kalti medinius polius. Ant polių reikėjo tvirtinti atramas ir tik tada kloti kolektoriaus vamzdyną. Žemės kasimo darbai, kur kanalų įgilinimas siekdavo net 6-8 m, buvo kasamas tik rankomis. Vieno permetimo aukštis siekdavo iki 1,5 m. Visi darbai buvo vykdomi tik žmonių rankomis. Pirmas medinis lietaus vandens kanalas Vydūno al. ir Kudirkos al. buvo paklotas 1936 m. Pirmuosius kanalus mūrijo vokiečiai, vėliau visi kanalai buvo statomi savomis jėgomis.
Nuo 1924 m. iki II pasaulinio karo pradžios buvo paklota 61 km ūkio kanalizacijos ir 27 km lietaus kanalizacijos tinklų.
1975 m. lietaus kanalizacijos buvo 131 km, po to lietaus kanalizacijos tinklai buvo perduoti eksploatacijon Kelių-tiltų eksploatacijos trestui.
Šiuo metu Kauno mieste eksploatuojama 900,44 km ūkio (buitinių) nuotekų tinklų ir 337 km lietaus nuotekų tinklų.
Siurblinė buvo pastatyta ir pradėta eksploatuoti 1955 m. Ši siurblinė persiurbia Šančių ir A. Panemunės fekalinius vandenis.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja 3,0 t.m3/p nuotekų.
Kauno m. centrinės dalies bei dalis Aleksoto rajono nuotekų be apvalymo yra išleidžiamas į Nemuno upę. Tam tikslui reikalinga pastatyti nuotekų siurblinę Nr.3 ir spaudiminę liniją. 1997 m buvo paskelbtas tarptautinis konkursas siurblinės ir linijos statybai. Statyba finansuojama iš PHARE programos. 2000 m. siurblinės statyba buvo baigta.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 8,3 t. m3/p nuotekų.
Ši siurblinė atnaujinta ir perklota spaudiminė linija 2000 m. Anksčiau Petrašiūnų nuotekos ties Kombinato g. buvo nuleidžiamos į Nemuną.
Šiuo metu nuotekų siurblinė perpumpuoja apie 600 m3/p nuotekų.
Ši siurblinė pastatyta Popieriaus g. ir pradėta eksploatuoti 1960 m. Pradžioje buvo pastatyti vertikaliniai siurbliai ir asbocementiniais vamzdžiais paklota spaudiminė linija. Siurblinė aptarnauja 415 kvart., Ramybės g., Taikos pr. rajonus. Gyvenamiems namams sparčiai plečiantis, senieji siurbliai nebuvo pajėgūs persiurbti reikiamo kiekio vandens, todėl 1964-65 m. vertikaliniai siurbliai buvo pakeisti horizontaliais 8-GR. markės siurbliais.
Stotis buvo rekonstruota 1971 m., išplėstos patalpos, pastatyti galingesni siurbliai. Taip pat paklota nauja spaudiminė linija iki Statybininkų g. Ø 600 mm ketiniais vamzdžiais. Metai iš metų, užsidarant pramonės įmonėms ir mažėjant nuotekų kiekiams, siurbliai buvo atnaujinami, keičiant juos į mažesnio galingumo siurblius, taupant el. energijos sunaudojimo resursus.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja 8,0 t.m3/p nuotekų.
Ši siurblinė buvo pradėta statyti 1960 m. žemiau Neries tilto Vilijampolėje, Betygalos 4. Pagal 1953 m. sudarytą miesto augimo genplaną ji turėjo būti pagrindinė miesto nuotekų siurblinė. Tačiau šios siurblinės statyba užsitęsė, ir vėliau visai nutraukta.
1959 m. per Neries upę buvo paklotos dvi Ø 600 mm plieninės linijos – diukeris iš Valančiaus g. kolektoriaus į minimą siurblinę. Ši siurblinė buvo vėl pradėta statyti ir 1995 m. pilnai užbaigta. Tai yra pagrindinė Kauno m. kanalizuojamų vandenų persiurbimo siurblinė. Ji persiurbia visus Vilijampolės rajono, centrinės miesto dalies kanalizuojamus vandenis ir spaudiminėmis linijomis paduos vandenis į vandenvalos įrenginius.
Šiuo metu nuotekų siurblinė perpumpuoja apie 10,0 t.m3/p nuotekų.
Kauno m. dalies Vilijampolės, A.Kaniūkų, Romainių nutekamieji vandenys be apvalymo per Kulautuvos g-vės išleidėją yra išleidžiami į Nemuną.
Šių vandenų padavimui į vandenvalos įmonę 2000 m. buvo pastatya nuotekų siurblinė Nr.8. Statyba finansuojama iš PHARE programos.
Šiuo metu nuotekų siurblinė perpumpuoja apie 2,0 t.m3/p nuotekų.
Pastatyta Panemunėje, Smetonos al. 2. 1965 m. Siurblinės paskirtis persiurbti visus kanalizuojamus vandenis iš Vičinų ir Panemunės į Ž. Šančių rajono kanalizacijos tinklus. 201.. m. buvo rekontruota siurblių patalpa ir pakeisti siurbliai iš sauso pastatymo į panardinamus.
Šiuo metu nuotekų siurblinė perpumpuoja apie 1,6 t.m3/p nuotekų.
Buvo pastatyta ir pradėta ekspoatuoti 2002 metais. Ši siurblinė persiurbia dalies Aleksoto pramonės įmonių ir gyvenamųjų rajonų fekalinius vandenis.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 1,0 t.m3/p nuotekų.
Ši siurblinė buvo pastatyta Vičiūnuose, Kruonio g. 19, 1961 m. kartu su Vičiūnų vandentiekio siurbline. Jos paskirtis – surinkti nuotekas iš Vičiūnų gyvenvietės ir, svarbiausia , iš sanatorijų ir juos paduoti žemiau Vičiūnų vandens šaltinių. Ši siurblinė reikalinga tam, kad perpumpuotų ten esančių sanatorijų kanalizacinį vandenį, kuris buvo išleidžiamas į tą Nemuno upės terasą, kurioje buvo numatyta įrengti Vičiūnų vandenvietę. Kanalizuojamas vanduo paduodamas į Panemunės rajono Birutės g. nuotekų tinklus.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 80 m3/p nuotekų.
Stotis pastatyta Ekskavatorininkų gt. 1957 m. Dar ši stotis kartais vadinama HES,o ne siurblinei, nes buvo skirta HES,o statytojų gyvenvietei. Petrašiūnuose kanalizuojamų vandenų nuvedimui spaudiminė kanalizacijos linija paklota ketiniais vamzdžiais Ø150 mm ir ja persiurbiamos nuotekos į R. Kalantos g. nuotekų tinklus.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 90 m3/p nuotekų.
Stotis pastatyta Technikos g. 13 prie Amalės upelio, pradėta eksploatuoti 1966 m. Ši stotis iš dalies pastatyta iš pramonės įmonių lėšų ir skirta aptarnauti pramonės rajono įmones. Paklotos dvi spaudiminės linijos Ø 600 mm ketiniais vamzdžiais. Tai ilgiausios spaudiminės linijos Kauno mieste, kurios tęsiasi nuo Amalės upelio iki Savanorių pr. Trasos ilgis 3 km.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 9,0 t.m3/p nuotekų.
Siurblinė yra Vilijampolėje, Neringos g. 46. Pradėta eksploatuoti 1968 m. Persiurbia vandenį iš esamo rajono iki Kulvos g. kanalizacijos kolektoriaus. Spaudiminė linija paklota ketiniais vamzdžiais Ø 150 mm.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 360 m3/p nuotekų.
Siurblinė randasi Vandžiogalos g. 88A. Pastatyta 1982 m. Siurblinė persiurbia vandenį iš Sargėnų, Domeikavos ir perpumpuoja į Baltų pr. tinklus.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 4,0 t.m3/p nuotekų.
Stotis pastatyta Žiburių gt. Sargėnuose 1985 m. Perpumpuoja vandenį iš esamo gyvenamojo rajono iki Vandžiogalos g. kanalizacijos tinklų.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 80 m3/p nuotekų.
Yra Palemone, Pravienos g., pastatyta 1997 m. Perpumpuoja nuotekas iš esamo rajono.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 22 m3/p nuotekų.
Siurblinė yra Drobės g. Pradėta eksploatuoti 1974 m. Ji persiurbia nuotekas iš Šančiuose esamų pramonės įmonių ir dalies rajono gyv. namų.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 80 m3/p nuotekų.
Siurblinė yra Palemone, Pamario g. Pastatyta 1974 m. Perpumpuoja nuotekas iš Palemono keramikos g-klos ir Palemono gyvenvietės.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 250 m3/p nuotekų.
Stotis randasi Ateities pl. Pastatyta 1985 m. Perpumpuoja nuotekas iš Ateities pl. rajone esančių pramonės įmonių ir gyv. namų.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 330 m3/p nuotekų.
Siurblinė yra Garliavoje, Lozoraičio g. 10C. Perimta iš Garliavos seniūnijos ir pradėta eksploatuoti 2012 m. Perpumpuoja nuotekas iš Garliavos esamų pramonės įmonių, Garliavos gyvenvietės ir apylinkių.
Šiuo metu siurblinė perpumpuoja apie 3,0 t.m3/p nuotekų.
Šiuo metu statoma ir ekspoatuojama eilė mažų nuotekų siurblinių, kurios aptarnauja tam tikras grupes namų arba pramonės įmonių. Jos statomos ant paduodamo kolektoriaus ir jų gylis siekia daugiausia iki 3 m. Tokiu būdu yra išvengiama gilių kolektorių, kurių eksploatacija yra labai sudėtinga. Šiuo metu jų pastatyta apie 170 vnt. Jos šiuo metu pumpuoja nuo 0,1 t.m3/p iki 1,5 t.m3/p nuotekų. Bendras nuotekų siurblinių pajėgumas yra virš 200 t.m3/p , o šiuo metu perpumpuoja apie 59,0 t.m3/p nuotekų.
Kauno mieste veikia dvejos grotos Ašigalio ir Bartuvos g.: Ašigalio g. grotų pajėgumas 150 t.m3/p, Bartuvos g. grotų pajėgumas 120 t.m3/p. Jų tikslas surinkti stambius nešmenis, kad jie nepatektų į gravitacinius spaudimo vamzdžius. Surenkami nešmenys yra išvežami į sąvartynus. Iki šio laiko Kauno miestas neturėjo kanalizacijos valymo įrenginių. Vystantis pramonei, didėjant gyventojų skaičiui, išliko būtinybė nutekamojo vandens apvalymui. Kauno m. įmonių ir gyventojų nutekamasis vanduo be apvalymo patekdavo į atvirus telkinius, t. y. Nemuno ir Neries upes. Kaunas tapo vienu didžiausių viso Baltijos regiono teršėjų. Pradėta ieškoti galimybių ir lėšų valymo įrenginių statybai. Dar 1983 m. Miestų statybos projektavimo institutas pradėjo projektuoti miesto kanalizacijos valymo įrenginius. Valymo įrenginių pajėgumas buvo numatomas 455 t.m3/parą. Į tuos pačius valymo įrenginius buvo numatyta atvesti nutekamuosius vandenis iš Jonavos, kurių paros debitas sudarytų 20,0 tkst.m3/p. vandens. Iškilo svarbi problema – pasirinkti valymo įrenginiams vietą. Buvo pasilyti trys variantai, iš kurių pasirinkta už Zapyškio gyvenvietės prie Ežerėlio durpyno ir 17 km nuo centrinės kanalizacijos perpumpavimo stoties. Šiuose valymo įrenginiuose buvo numatytas pilnas nutekamųjų vandenų biologinis apvalymas su bakteriologiniu nukenksminimu ir pilnu dumblo apdirbimo ūkiu. Nutekamųjų vandenų valymo įrenginius projektavo Miestų Statybos projektavimo instituto Kauno filialo VI projektavimo skyrius. Daugiausia prisidėjo šie skyriaus bei instituto specialistai: vyr. inž. A. Latvėnas, sektoriaus viršininkas R. Reventas, konstr. sektoriaus viršininkė St. Sederavičienė, vyr. inž. A. Jocys bei kt. skyriaus specialistai. Tačiau šis projektas nebuvo įgyvendintas. Konsultuojantis su užsienio specialistais, prieita išvados, kad valymo įrenginiai bus statomi Marvelėje. 1992 m. kovo mėn. 17 d. Lietuvos respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimu nustatyta, kad Kauno valymo įrenginių statyba yra valstybinės reikšmės gamtosauginis objektas. Valymo įrenginių statybos vertė 235,5 mln. Lt. Valymo įrenginių projektavimo ir statybos darbuose dalyvauja Švedijos firma VA PROJEKT, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, ES PHARE programa. Šiuo metu per miesto nuotekų tinklus prateka 24 mil.m3/metus nuotekų, t.sk. gyventojų nuotekų 15 mil. m3/metus. Kaune dirba 31 nuotekų siurblinė ir dvejos grotos, kurių bendras pajėgumas 250 tkst.m3/p. Kauno miesto vandenvalos projektą parengė „Pramprojektas” kartu su Švedijos firma „K-KONSULT”. Projektinis našumas 420000 m3/ nutekamojo vandens per parą. 1990 metais gruodžio mėn. 14 d. pasirašytas aikštelės parinkimo aktas. 1991 metais sausio mėnesį 10 dieną Kauno miesto taryba sprendimu Nr.5 patvirtino aikštelės parinkimo aktą vandenvalos statybai Marvelėje. Oficialus statybos atidarymas įvyko 1992 metais balandžio mėnesio 22 dieną. Visą kompleksą sudaro mechaninio valymo įrenginiai, dumblo apdorojimo ir biodujų kio įrenginiai. Perspektyvoje bus statomi biologinio valymo įrenginiai. Iki to geresniam apvalymo efektui pasiekti, mechaninio valymo procesas bus intensyvinimas cheminių reagentų pagalba. Šiais metais įvedamų į eksploataciją mechaninio valymo įrenginių efektyvumas bus:
Dirbant vandenvalos įrenginiams į Nemuną kiekvieną dieną nepateks po 11-13,5 tonų sausų medžiagų, 9-5-11,5 tonų ištirpusių organinių medžiagų ir 0,5-0,6 tonų fosforo junginių. Vandenvalos įrenginiuose bus pagaminama per parą 45-55 m3/ 75% drėgnumo dumblo ir 2600-3300 m3/ biodujų. Dumblo masė bus naudojama techninio miško tręšimui, Kauno rajono Ežerėlyje, o biodujos deginamos valymo įrenginių katilinėje, taip pat bus tiekiamos Noreikiškių gyvenvietei. Iki šios dienos vandenvalos statybai išleista beveik 200 mln. Lt T.sk. 70% sudaro LR biudžeto lėšos.
1996 m. užsienio konsultantai kartu su bendrovės specialistais atliko hidraulinę studiją ir vandentiekio vystymo strategiją, o 1997 m. atlikta „Nutekėjimų kontrolės, tinklų atstatymo strategijos ir inžinierinių paslaugų” studija.
Projektas apėmė ir nuotekų valymo įrenginių statybą ir visą vandentvarkos sistemos atnaujinimą. Investicinis projektas padalintas į du etapus: pirmasis apima laikotarpį nuo 1995 iki 1999 m., o antrasis iki 2013 metų.
Projekte, kuris numatomas įgyvendinti per ketverius metus, numatyta užbaigti nuotekų valymo įmonės pirmosios eilės statybą, atnaujinant 4 senas ir pastatyti 2 naujas nuotekų siurblines, atnaujinti vandentiekio ir nuotekų tinklus, sumažinant vandens nuostolius vamzdynuose. Viso projekto sąmatinė vertė 402,3 mln. Lt. Šio projekto įgyvendinimui subsidijas suteikė LR Vyriausybė, savivaldybė, PHARE, Švedijos tarptautinio vystymo ir bendradarbiavimo agentūra SIDA, Suomijos aplinkos apsaugos ministerija, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir Šiaurės šalių aplinkos finansavimo korporacija – NEFCO suteikė ilgalaikes lengvatines paskolas.
Įgyvendinus šį projektą, pagerės vandens tiekimo ir nuotekų valymo kokybė. Per parą vandenvalos įmonėje bus sulaikoma 16,75 t. teršalų. Taigi į Nemuną pateks 60% teršalų mažiau.
Duomenys apie įstaigą kaupiami ir saugomi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre
Įmonės kodas: 132751369
PVM mokėtojo kodas: LT327513610
IBAN: LT44 7044 0600 0308 9823, AB SEB bankas
Bendrasis telefonas: +37037301700
Elektroninis paštas: ofisas@kaunovandenys.lt
Adresas: Aukštaičių g. 43, Kaunas
Pirmadienis – ketvirtadienis:
7:00 – 11:00
11:45 – 16:00
Penktadienis:
7:00 – 11:00
11:30 – 14:30
